🕯️ Tikra patirtis iš kaimo.
Niekada nesidomėjau dvasiomis, vaiduokliais ar keistais reiškiniais. Atvirai sakant, viską, kas susiję su „kitais pasauliais“, visuomet vertinau su šypsena ir sarkazmu. Tačiau po to, kas man nutiko vieną vasaros vakarą, mano požiūris pasikeitė iš pagrindų.
Man tuo metu buvo 18 metų. Vasarą leidau kaime pas savo močiutę, kuri tame pačiame vienkiemyje gyveno daugiau nei šešis dešimtmečius. Kaimo pavadinimo nenoriu atskleisti – man vis dar nejauku tai pasakoti, bet jaučiu, kad kažkam tai gali pasirodyti svarbu.
Paslaptingas namas, kurio lyg neturėjo būti
Tą vakarą su buvusia mergina nusprendėme pasivaikščioti – grynas oras, gamta, vasara, žinote, tas tylus kaimo jausmas. Nuėję kelis kilometrus lauku, tolumoje pastebėjome seną namą, apsuptą aukštų medžių. Keista buvo tai, kad iki jo nevedė joks kelias, jokios akivaizdžios takų žymės. Mano merginai patiko apleisti pastatai, tad nusprendėme prieiti arčiau.
Namas atrodė kraupiai: apaugęs krūmynais, šalia sudegęs tvartas, aplink tvyrojo nejaukumas. Įžengėme į vidų. Viduje – tarsi po skubotos evakuacijos: išmėtyti rūbai, senoviniai daiktai, apdulkėję indai. Ir tada ji nualpo.
Greitai užmečiau ją sau ant pečių ir išnešiau į lauką. Kai atsigavo, pasakė kažką, kas sustabdė kraują gyslose. Ji matė vyrą ir mažą mergaitę, kurie prašė mūsų palikti juos ramybėje ir netrukdyti jų „šaltam gyvenimui”. Bet keisčiausia buvo tai, kad jos tai nė kiek neišgąsdino – ji netgi panoro likti ilgiau.
„Prakeiktas kunigo namas” – močiutės pasakojimas
Nedelsdamas paskambinau močiutei. Paklausiau, kas tai per namas – kodėl jis toks pamirštas? Ji labai rimtu tonu pasakė, kad tas pastatas – prakeiktas. Pasak vietinių, ten kažkada gyveno kunigas, bet dar kai ji pati atsikėlė į kaimą (daugiau nei prieš 60 metų), tas namas jau stovėjo tuščias ir visi jo vengė.
Bet mano mergina vis tiek norėjo toliau jį tyrinėti. Užlipusi laiptais rado vaikišką kambarį. Sienos – aprašinėtos prancūziškai, kai kurios išmargintos kaulų ar kaukolių atvaizdais. Toliau – tėvų miegamasis, kuriame viskas stovėjo lyg niekur nieko: lova, stalas, net vaza su dirbtinėmis gėlėmis.
Pragaras prasidėjo pastogėje
Kai pasiekėme pastogę, oras staiga atšalo – toks šaltis, lyg žiema būtų įsiveržusi į rugpjūtį. Mergina ėmė sakyti, kad jaučia kažkieno ranką ant savosios, o netrukus pravirko – jos ausyje pasigirdo vyriškas šnabždesys. Liepiau eiti iš ten tuoj pat, bet ji nesitraukė. Atrodė, kad kažkas ją laiko vietoje.
Ir tada… suskambo varpas.
Taip, varpas, pastate, kuris, atrodytų, neturėjo jokio varpo. Garsas buvo toks stiprus, tarsi varpas skambėtų šalia pat mūsų ausų. Pasirodo, jis buvo sudegusiame tvarte. Buvęs kažkada?
Ji maldavo pasilikti, sakė, kad nori „pabūti dar truputį”. Aš nenorėjau jos palikti, bet ji vis stūmė mane nuo savęs. Norėjo, kad išeičiau. Galiausiai pasidaviau – išeidamas užsidegiau cigaretę ir patraukiau link močiutės namų.
Bet tada – žinutė. Neaiškia kalba. Tarsi atsitiktinių raidžių kratinys. Skambinau – neatsiliepia. Apimtas panikos, sėdau į mašiną ir grįžau į tą vietą. Ir ką pamačiau – namas degė. O tas pats varpas skambėjo.
Prie šulinio radau ją gulinčią, lyg be gyvybės. Pakėliau – ji atsimerkė, rami, tarsi nieko nebūtų nutikę, ir pasakė tyliai:
„Mergaitė nekenčia savo tėvo.“
