isada buvau smalsi – mane traukė viskas, kas nepaaiškinama.
Esu mačiusi NSO, nors mama mane bandė įtikinti, kad tai buvo tik lėktuvas. Ne kartą patyriau déjà vu jausmą. Bet šį kartą noriu papasakoti kitą istoriją – apie tai, kaip pirmą kartą bandžiau išsikviesti dvasią… ir kaip viskas pasisuko visai kitaip, nei tikėjausi.
Kvietimas, kuris neturėjo įvykti
Buvo pusmečio pabaiga – kontroliniai darbai, įtampa, pažymiai. Aš visada rimtai žiūrėjau į mokslus, todėl kiekvienas pažymys man buvo svarbus.
Vieną dieną draugė pasiūlė:
„O gal pabandome išsikviesti dvasią? Ji pasakys, kaip mums seksis!“
Iš pradžių juokiausi – kam man tokie dalykai? Bet smalsumas nugalėjo. Draugė sakė, kad jau bandė anksčiau, ir nieko baisaus neįvyko. Tad po kontrolinio nuėjau pas ją.
Ouija lenta ir virpanti žvakė
Ji nupiešė ouija lentą, uždegė žvakę ir padėjo stiklinę. Užrišau jai akis – taip, kaip mačiau filmuose.
Uždėjome smilius ant stiklinės ir paklausėme:
„Dvasia, ar tu čia?“
Kelias akimirkas nieko nevyko, kol staiga žvakės liepsna suvirpėjo.
Stiklinė pradėjo judėti – ratu, vis greičiau – ir sustojo ties žodžiu „TAIP“.
Aš buvau suakmenėjusi. Draugė paklausė, ar mes pažįstame šią dvasią. Atsakymas vėl buvo „TAIP“.
Balsas iš anapus
Paklausėme, kas ji tokia. Ir tada ant lentos susidėliojo vardas – jos prosenelės, mirusios vos prieš kelis mėnesius nuo vėžio.
Atmosfera akimirksniu pasikeitė. Draugė suvirpėjo, bet kartu tarsi nurimo. Ji pradėjo klausinėti: apie gyvenimą po mirties, apie meilę, apie šeimą. Atsakymai atrodė… tikri.
Visą laiką žvakės liepsna drebėjo, tarsi kažkas nematomas būtų šalia.
Kai pagaliau dvasia atsakė į klausimus apie mane, ji pasakė du dalykus:
kad iš kontrolinio gausiu tris, ir kad mano šuo pabėgs.
Man pasidarė šalta. Seanso pabaigoje užpūtėme žvakę – ji virto ant šono, o vaškas išsiliejo ant stalo.
Tik tada prisiminėme, kad būtina atsisveikinti.
Trissyk pakartojome: „viso gero, dvasia“.
Bet ji neišėjo
Kai atrodė, kad viskas baigta, stiklinė vėl pajudėjo.
Ji sustojo ties raidėmis „Š“ ir „Ė“…
Sekanti būtų buvusi „T“.
Tuomet aš griebiau stiklinę ir perstačiau ją prie žodžių „viso gero“.
Abi taip išsigandome, kad apsikarstėme sidabriniais papuošalais ir išbėgome iš kambario.
Naktis po seanso
Vakare pas mane namie pradėjo dėtis keisti dalykai.
Girdėjome garsus, tarsi kažkas draskytų audinį, braižytų grindis nagais, vilktų kažką sunkaus.
Tie garsai pasikartojo ir kitą dieną… ir dar kitą.
Kas keisčiausia – draugė girdėjo tą patį, tuo pačiu metu, būdama visai kitame name.
Iš kontrolinio galiausiai gavau devynis.
Mano šuo nepabėgo.
Bet iki šiol, kai tik lieku viena naktį, man atrodo, kad kažkas stebi.
O tylą kartais pertraukia tas pats garsas – lyg plyštančio audinio šnarėjimas.
Jei kas nors iš jūsų yra patyręs ką nors panašaus po spiritizmo seanso – prašau, pasidalinkite.
Nes ši tyla, pilna garsų, jau ima mane varginti labiau nei bet koks pažymys.
Dominyka
