Vakar Amerika patyrė dar vieną šoką. Charlie Kirk, žmogus, kurį vieni laikė didvyriu, kiti – kontroversiška figūra, buvo nušautas universiteto renginyje Jutoje. Tai įvyko akimirksniu, taip greitai, kad daugeliui ten buvusių vis dar sunku suvokti, jog tai tikra, o ne koks nors blogas sapnas.

Įsivaizduokit – paprastas vakaras, studentai renkasi auditorijoje, žmonės laukia diskusijos. Atmosfera rami, kas kalbasi, kas juokiasi, kas tiesiog laukia, kol pasirodys Kirk. Jis išeina į sceną, atsistoja prieš minią, ir ima kalbėti. Jo balsas stiprus, jis gestikuliuoja, kalba apie temas, kurios jam svarbios. Ir tada – vienas garsus šūvis.

Tuo metu kažkam atrodė, kad sprogo garsiakalbis, kiti galvojo, kad kažkas nukrito. Bet kai Charlie susmuko, viskas paaiškėjo. Prasidėjo panika. Žmonės krito ant žemės, kiti bėgo, kiti tiesiog stovėjo sustingę. Per kelias sekundes tai, kas buvo vakaras su diskusija, virto siaubo scena.

Sako, kad šūvis buvo paleistas iš stogo. Kad šaulys nė karto su juo nebendravo, kad jis net nepažino Charlie. Tiesiog atėjo ir padarė. Koks turi būti žmogaus vidus, kad išdrįstų taip lengvai atimti gyvybę iš kito? Be jokio kontakto, be jokio „kodėl“.

Skaudžiausia pagalvoti apie šeimą. Charlie paliko žmoną, vaikus, draugus, kolegas. Jie ne tik mato antraštes ir televizijos reportažus – jie prarado žmogų, su kuriuo gyveno kasdien. Kai dabar rašoma apie politiką, apie smurtą, apie visuomenę – jie gedės paprasto vyro, tėvo, sūnaus.

Ir man kyla klausimas: kur mes einame? Jei žmogus nebegali kalbėti viešai be baimės, kad bus nušautas, ką tai sako apie visuomenę? Ar žodis tapo toks pavojingas, kad už jį jau mokama krauju?

Šis įvykis paliko daug tuštumos, bet dar daugiau klausimų. Kas tas šaulys? Kodėl jis tai padarė? Ir ar tai sustos, ar čia tik pradžia kažko dar blogesnio?

Vakar vakaras buvo ne tik apie vieną žmogų – jis tapo ženklu, kad pasaulis, kuriame gyvename, labai trapus.