XX amžiaus pradžioje ligoninių palatos buvo kupinos tylos, pertraukiamos tik verkiančių tėvų aimanų. Vaikai, sergantys diabetu, gulėdavo išsekę, be jėgų, akyse pamažu blėstant gyvybei. Medikai buvo bejėgiai – vienintelė „pagalba“ buvo badavimo dieta, kuri tik atidėdavo neišvengiamą pabaigą. Tėvai prie jų lovų raudojo, žinodami, kad tai – paskutinės jų atžalų dienos.

Nuotraukoje užfiksuota viena iš tokių palatų. Vaikai – sulysę, išbalę, jų žvilgsniai lyg už stiklo. Niekas netikėjo, kad jie sulauks rytojaus. Bet netrukus įvyko tai, ką daugelis pavadino tikru stebuklu.

Prisikėlimas iš mirties slenksčio

1921 m. Toronte profesorius Frederick Banting kartu su asistentu Charles Best atrado insuliną – hormoną, galintį sumažinti mirtiną cukraus perteklių kraujyje. Pirmą kartą suleistas ligoninėje mirštantiems vaikams, jis sukėlė tai, kas atrodė neįmanoma.

Vos po kelių injekcijų palatos, kurios iki tol buvo mirties koridoriai, prisipildė gyvybės. Išsekę vaikai pradėjo kilti iš lovų, jų akyse vėl sužibo šviesa. Tėvai, dar vakar apraudoję savo atžalas, šiandien verkė iš laimės. Tai buvo pirmas kartas istorijoje, kai žmogų nuo tikros mirties išplėšė ne maldos, o mokslas.

Insulino triumfas

Šis atradimas pakeitė mediciną visiems laikams. Iki tol nei vienas vaikas, susirgęs diabetu, neturėjo vilties – dabar jų laukė gyvenimas. 1923 m. už šį pasiekimą Banting ir Macleod gavo Nobelio premiją, tačiau didžiausias įvertinimas buvo vaikų, iš naujo pradėjusių kvėpuoti gyvenimu, šypsenos.

Gyvenimą grąžinęs vaistas

Šiandien diabetas – valdomas, bet ne mirtinas. Milijonai žmonių kasdien gyvena dėl vieno vaisto – insulino. Tačiau verta prisiminti, kad visa tai prasidėjo tose palatose, kuriose nusilpę vaikai gulėjo prie pat mirties slenksčio.

Nuotrauka, kurioje jie užfiksuoti, tapo gyvu liudijimu, kaip vienas mokslinis atradimas pavertė neviltį viltimi, o mirtį – gyvenimu.